|
Bagaslaviškio
mokyklai - šimtas metų...
(1
dalis)
Šių metų pavasarį – gegužės 15 dieną
Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinė mokykla švęs 100 metų
jubiliejų. Sutikite, kad tai – neeilinė data. 1000 metų Lietuvos
vardo paminėjimui, 100 metų mokyklai, 10 metų dešimtokų
„vargams“... Ar tai daug,
ar mažai? 100 metų žmogui – daug, tačiau mokyklai? Palyginus su tūkstančiu,
šimtas - mažai, tačiau palyginus su dešimt – jau daug. Per šimtą
mokyklos istorijos metų nutiko daug svarbių įvykių. Tačiau labiausiai
mokykla didžiuojasi visais savo mokiniais, sugebėjusiais surasti tinkamą
vietą gyvenime. Beveik kiekvienam žmogui pati įsimintiniausia gyvenimo
atkarpa – mokykliniai metai. Įsiklausykite į žodžius, kuriuos išsakė
šioje mokykloje mokslus baigęs žmogus: „Pravažiuodamas pro
Bagaslaviškį kiekvieną kartą
prisimenu kelią kuriuo dešimt metų keliaudavau į mokyklą.
Prisimenu kaštonų eilę, kuri pavasarį rėždavo akį savo žiedų
baltumu, o rudenį viliodavo prieiti arčiau ir prisirinkti eilinę partiją
„šovinių“. Karklą, kurio kačiukų švelnumas taip žavėjo, ir
ramunes, kurias taip mėgdavau skinti. Ir tie patys vaizdai bėgo pro mano
akis lygiai dešimt nuostabių
metų. Visus tuos metus atrodė, kad mokykloje nelabai geri mokytojai
bando įdėti man į galvą daug nereikalingų žinių. Mokytojai man buvo
per griežti, virėjos - per grubios. Tik vėliau, kiekvieną rytą
veriant svetimas svetimos mokyklos duris, mano širdis veržėsi atgal - ten, kur mane
pasitikdavo šilti mokytojų veidai, ten, kur bendraklasiai buvo patys
geriausi draugai. Ir net kotletai mokykloje buvo patys skaniausi...“
Tačiau pradėkime nuo pačios pradžios... Prieš keletą
metų Vilniaus archyvuose mokyklos direktorius Pranas Kamienas ir rusų
kalbos mokytoja Liucija Rumšytė praleido ne vieną dieną. Reikėjo
surasti dokumentus, kurie galėtų patvirtinti, kuriais metais Bagaslaviškyje
buvo įkurta pirmoji mokykla. Buvo žinoma, kad mokyklą įsteigė caro
valdžia. Dokumentų paieškas apie mokyklos įkūrimą apsunkino tų metų
rusų kalbos gramatikos ypatumai bei sunkiai įskaitoma tų metų
atitinkamų įstaigų darbuotojų rašysena. Vis dėlto, paieškas
vainikavo sėkmė. Atrasti dokumentai byloja, kad 1909 metų gruodžio 4
dieną Vilniaus gubernijos, Gelvonų valsčiaus, Bagaslaviškio miestelio
tuometinio seniūno A.Časo kvietimu į „suėjimą“ (pažodinis
vertimas iš rusų kalbos) atėjo 69 „namų šeimininkai“ ir nutarė
rašyti raštą-prašymą, kad Bagaslaviškyje leistų atidaryti keturių
klasių mokyklą su progimnazijos programa. Taip pat nutarta prašyti
Vilniaus gubernijos liaudies mokyklų direkcijos skirti iš 51-o –
(artimiausio valstybinio miško kvartalo) – miško medžiagos. Buvo pasižadama
kartu su Gelvonų bendruomenės valstiečiais savo jėgomis pristatyti rąstus
į vietą. Miestelio gyventojai pasižadėjo išskirti vietą mokyklos
statybai tokio dydžio, „kokio reikės“. Kitas statybos išlaidas prašė
padengti valstybės, nes dėl savo „biednumo“ kitokiu būdu prie
statybos prisidėti neišgali. Susirinkimas įpareigojo reikiamus raštus
rašyti ir į gaunamus atsakinėti Gelvonų kaimo bendruomenės valstietį,
Stavarygalos gyventoją Tadeušą Sargelį. Dokumentą pasirašė seniūnas
ir visi 69 susirinkime dalyvavę žmonės: A.Balundis, S. Motiejūnas,
K.Keizikas, V.Šatas, O.Pinkievič, O.Bilot, P.Ramaškievič,
A. Ramaškievič, M. Martynko, A.Adamovič ir t.t. Išvardintos visų
„signatarų“ pavardės. Už beraščius (jų buvo net 49) jų pačių
prašymu pasirašė Francas Sargelis.
Dabartiniai miestelio ir jo apylinkių žmonės galėtų sužinoti
apie savo prosenelius, prieš šimtą metų prisidėjusius prie mokyklos
atidarymo. Sąrašas su jų pavardėmis saugomas Bagaslaviškio Igno Šeiniaus
pagrindinėje mokykloje.
Sargelio prašymas Vilniaus mokslo apskrities kanceliarijoje
buvo užregistruotas tuojau po švenčių- 1910 metų sausio 8 dieną. Jau
po trijų dienų – sausio 11 dieną Vilniaus mokslo apskrities
kanceliarijos globėjas apie bagaslaviškiečių norą turėti savo mokyklą
parašė laišką ir jį išsiuntė Vilniaus mokslo gubernijos direktoriui
ir sausio 20 dieną direktorius atsiuntė atsakymą. Po šių susirašinėjimų
1910 metų kovo 14 dieną kanceliarijos globėjas leido Bagaslaviškio
miestelyje atidaryti keturių klasių mokyklą. Duomenų, kada prasidėjo
pirmieji mokslo metai, nėra. Tikėtina, kad per vasarą mokykla buvo
pastatyta, o rudenį į klases susirinko pirmieji mokiniai.
Remigijus
Bonikatas |
|
Bagaslaviškio
mokyklai - šimtas metų...(2
dalis)
Mokykla iki 1960 metų.
Internetiniame Vikipedijos puslapyje rašoma:
„Pirmoji mokytoja buvo Anastazija Penda. Mokiniai buvo mokomi tik
skaityti ir rašyti, mokymas vyko tik rusų kalba. 1915-1918 metais
mokiniai buvo mokomi ne tik rusų, bet ir lietuvių kalba. Nuo 1915 metų
mokykloje buvo dėstoma tikyba. Per savaitę du kartus iš Gelvonų atvažiuodavo
popas, o lietuvių mokinius katekizmo mokydavo Bagaslaviškio kunigai.
1919-1920 metais lenkų ir vokiečių okupacijos metu mokykla neveikė.
1921 metais vėl atidaryta pradinė mokykla“.
Bagaslaviškyje gyvena, ko gero, viena iš seniausių
„abiturienčių“ Lietuvoje. Ši mokinė Bagaslaviškio keturių klasių
progimnaziją baigė 1930 metais. Tai – bagaslaviškietė Domicelė Časaitė
– Sargelienė, gimusi 1920 metų gegužės 24 dieną. Ji pradėjo
lankyti mokyklą sulaukusi vos šešerių metų. Domicelė šiais metais
gali švęsti net tris jubiliejus: pirmosios mokyklos 100-metį, savo
gimimo 90-metį ir mokyklos baigimo 80-metį. Domicelė prisimena: „Kai
man suėjo šešeri metai, tada į namus atėjo mokytojai ir klebonas. Jie
tėvų prašė, kad mane leistų į mokyklą ir kalbėjo, kad jei šio
vaiko neleis mokytis, tai jį pražudys. Buvau maža ir smulkutė, man
buvo baisu ir todėl pasislėpiau po lova... Mokytojai buvo griežti ir
reiklūs, tačiau mokslai sekėsi gerai. Mokytoja sakydavo, kad kai tu,
Domicelė, ateini, tai visa mokykla nušvinta. Ketvirtoje klasėje buvo
egzaminai. Per matematikos egzaminą reikėjo išspręsti 15 uždavinių.
Prisimenu, - atsakymus surašiau staigiai – kaip kompiuteris. Norėjau
mokytis toliau, tačiau tais laikais penkta klasė buvo tik Širvintose“.
„Smetonos laikais“ į pirmą
klasę ateidavo ir vyresni vaikai – dešimties vienuolikos metų. Buvo
sunkūs laikai, daugelis vaikų net apsiauti kuo neturėjo... 1930 metais
keturių skyrių mokyklos buvo Bagaslaviškyje, Neveronyse, Šiauliuose,
Špokiškiuose ir Motiejūnuose. Tais metais šias mokyklas baigė net 60
ketvirtokų... Domicelė pasakoja, kad mokykla, kurioje ji mokėsi, buvo
pastatyta į Jungtines Amerikos valstijas išvažiavusio uždarbiauti
Ruteno lėšomis. Žmogus norėjo padėti savo krašto žmonėms. Tuo
labiau, kad tuo metu jo žmona ir duktė gyveno Bagaslaviškyje. Domicelė
„lyg per rūką“, prisimena, kad dar anksčiau vaikai mokėsi kitame
pastate. Tai buvo privatus namas. Jis stovėjo netoli dabartinės autobusų
stotelės, tačiau sudegė. Praėjusiame šeštadieniniame „Širvintų
krašto“ numeryje buvo rašoma, kad 1910 metais bagaslaviškiečiai prašė
caro valdžios pinigų iš valstybės iždo mokyklos statybai. Galima
daryti išvadą, kad caro valdžia pinigų pagailėjo ir tais metais
mokykla nebuvo pastatyta. Kadangi mokyklai atidaryti leidimas buvo duotas,
matyt, teko patalpas mokyklai laikinai nuomotis. Pačios mokyklos
atidarymo datą patvirtina archyvuose rastas Bagaslaviškio mokyklos
mokytojos prašymas parapijos klebonui išduoti gimimo metrikus mokyklą
baigusiems 17 metų Jonui Pociūnui, 14 metų Romualdui Brasiūnui, 13 metų
Antanui Krūminui ir 14 metų Motiejui Jakučiūnui. Dokumento data -
1914 m
. balandžio 15 diena. Išvada – į pirmą klasę, būtent
1910 metais, Jonas atėjo turėdamas 13 metų, Romualdas ir
Motiejus - 10
metų, o Antanas – 9 metų.
Nuo 1940 metų
Bagaslaviškio pradinėje mokykloje dirbo mokytojai Juozas Guobis,
Leonardas Šatas, Strazdienė, Tirilienė, Jonas Daračiūnas, Juozas Jakučiūnas,
Felicija Daraškevičiūtė. Nuo 1948 iki 1951 metų pradinukų skaičius
svyravo nuo 116 iki 133 mokinių. Įdomu, kad net sovietiniais Stalino
valdymo laikais mokytojai nebijodavo mokinius palikti antriems metams.
Pavyzdžiui, 1951 metais kurso kartoti buvo palikta net 13 mokinių. Kas būtų
jei kuri nors mokykla su pradinių klasių mokiniais pasielgtų šiais
laikais? Atsakymas paprastas, - būtų išpūstas toks „burbulas“! O iš
mokyklos lėktų ne mokinys, o mokytojas...
1952 metais Bagaslaviškyje buvo atidaryta penkta klasė
ir įsteigta septynmetė mokykla. Tais mokslo metais iš Gelvonų vidurinės
mokyklos į savo gimtąjį miestelį grįžo 17 mokinių. Iš viso
mokykloje mokėsi 155
mokiniai. Pirmasis direktorius buvo Stasys Pulkauninkas. Mokykloje dirbo
septyni mokytojai: Filomena Bartusevičiūtė, Elena Janušytė, A.Čekauskas,
Janina Maciulevičiūtė, Stasė Baltaduonytė, Aldona Abišalaitė ir
Petras Butkevičius. Kiekvienam mokytojui buvo skiriama šeši kubiniai
metrai malkų ir keturiasdešimt litrų žibalo! Mokytojas galėjo nesukti
sau galvos dėl žiemos šalčių ir nebijoti ilgėliau pasėdėti prie žibalinės
lempos. Mokykla turėjo dirbtuves ir mokymo bandymo sklypus. 1957-
1958 m
.m. mokykla iš septynmetės tapo vidurine. Mokykloje mokėsi 188
mokiniai ir dirbo 24 mokytojai.
Vidurinės mokyklos pirmasis direktorius taip pat buvo Stasys Pulkauninkas.
Sekančiais mokslo metais mokėsi jau 206 mokiniai. 1960 metais buvo išleista
pirmoji abiturientų laida.
Remigijus Bonikatas
|
|
Bagaslaviškio
mokyklai - šimtas metų...(3
dalis)
Pirmoji
abiturientų laida
1960-aisiais, lygiai prieš 50
metų, buvo išleista pirmoji abiturientų laida . Brandos
atestatus gavo 22 mokiniai. „Pirmoji
Bagaslaviškio vidurinės mokyklos abiturientų laida“, - šie žodžiai
tais metais mokyklą baigusiems žmonėms leido ir dabar leidžia
pasijusti ypatingiems. Nelengva
būti pirmiesiems.
Pirmajai laidai skirta ypatinga misija, – būti pavyzdžiu seknačioms
laidoms. Pirmoji laida, - tarsi etalonas, į kurį lygiuojasi vėlesniųjų
laidų abiturientai. Pirmieji Bagaslaviškio vidurinę mokyklą
baigė: Baranauskaitė Leokadija, Baranauskas Kazys, Barutytė Aldona, Černiauskaitė
Genė, Gatelis Česlovas, Gatelytė Irena, Jankūnaitė Genė, Janukaitytė
Elvyra, Kachanauskaitė Laima, Kuktys Alvydas, Leonavičius Stasys, Makačinas
Juozas, Matukaitė Elena, Motiejūnas Jonas, Pavasaris Antanas, Pečiulis
Antanas, Renkauskaitė Janina, Saltanavičiūtė Leokadija, Užpalytė
Aldona, Valančiūtė Elena, Vaškūnaitė Jadvyga, Vinciūnas Antanas.
Klasės auklėtojas - Petras Butkevičius. Iš
pirmos laidos net trys abiturientės tapo mokytojomis: Bagaslaviškio
vidurinės mokyklos direktore dirbo Elena Valančiūtė-Pakalnienė bei
mokytoja Genė Černiauskaitė-Kukienė. Mokytoja Ukmergėje dirbo
Leokadija Saltanavičiūtė-Guobienė.
Pasidalinti mintimis apie to meto mokinių kasdieninį
gyvenimą, apie jų vargus ir džiaugsmus sutiko pirmos laidos abiturientės
bagaslaviškietės Irena Gatelytė-Keizikienė ir Genė
Černiauskaitė-Kukienė. Irena Gatelytė baigė Žemės ūkio akademiją
agronomo-ekonomisto specialybę ir visą gyvenimą dirbo gimtajame
Bagaslaviškyje. Moteris prisimena, kad jie mokėsi dar tuo metu vienintelėje
ir labai senai pastatytoje mokykloje. Mokykla tada dirbo dviem pamainom.
Buvo ankštoka, tačiau visi kažkaip sutilpdavo. Jų klasė buvo kampinė,
- „kur šulinys kieme“. Už jų klasės sienos gyveno direktorius
Pulkauninkas ir mokytojas Butkevičius. Kiekvieną šeštadienį vykdavo
vakaronės. Labai lengvai ir gražiai išsiardydavo plačios koridoriaus
durys. Jas sudėdavo ant kėdžių, ir tokiu būdu atsirasdavo puiki
scena, kurioje ir dainuodavo, ir vaidindavo. „Vaidinome pionierius,
kurie inkubatoriuje viščiukus išperėjo. Iš kiaušinių išsiritę viščiukai
(mokiniai), lakstė ir garsiai cypsėjo. Mokytojo Antano Jočio
vadovaujami esame pastatę ir rimtą vaidinimą - Kazio Binkio dramą „Atžalynas“. Susirinkdavo pilna salė jaunimo, ateidavo ir tėvai. Labai
daug puikių dainų išmokė mokytojas Butkevičius. Vėliau klasiokė Janina
Renkauskaitė Klaipėdoje net poroje su Eugenijumi Ivanausku dainavo...“
- pasakojo Irena. Pasak
moters, jiems mokantis paskutinius metus, prie bažnyčios buvo pradėta
statyti antra medinė mokykla. Reikalingi statybai rąstai buvo atvežti iš
Nartakų dvaro. Mokyklos sienas surentė statybininkai, o pačias klases
įrenginėjo, tinkavo ir dažė patys mokiniai. Irena vadovavo grupei
tinkuotojų ir žiūrėjo, kad lygiai sienas ištinkuotų. Irena
prisimena: „Kartą bernai sugalvojo mokykloje padaryti trumpą elektros
sujungimą. Galvojome, kad pamokų nebus, tačiau direktorius Pulkauninkas
greitai surado gedimą. Turėjome toliau mokytis, ir dar velnių gavome. Iš
pamokų nebėgdavome. Tais laikais po mokyklas važinėdavo gydytojai ir
seselės ir skiepydavo visus mokinius iš eilės. Didžiausias striokas būdavo
laukti savo eilės. Baisu buvo žiūrėti į didžiulį švirkštą su
storiausia adata gale“. Irena septynias klases baigė Bagaslaviškyje,
ir, norint mokytis toliau, reikėjo keliauti į Gelvonų vidurinę mokyklą.
Tiesa, jau po metų vidurinę mokyklą atidarė ir Bagaslaviškyje, todėl
daug mokinių grįžo, - klasėje mokėsi net 22 mokiniai, kai metais
jaunesnėje - tik šeši. Tais metais visoje Lietuvoje buvo labai madinga,
baigus vidurinę mokyklą, porą metų padirbėti gamyboje. Kažkurios
Lietuvos mokyklos visa abiturientų klasė buvo sukūrusi brigadą ir išėjusi
dirbti. „Mus rajono valdžia labai agitavo, norėjo, kad ir mes toliau
nesimokytume, o kurtume savo darbo brigadą. Norint toliau mokytis aukštojoje
mmokykloje, reikėjo gauti rekomendacijas iš rajono komjaunimo ir
komunistų partijos komitetų. Iš mūsų laidos tokias rekomendacijas
gavo tik trys abiturientai: Antanas Pavasaris, Kazys Baranauskas ir Aldona
Užpalytė“ – prisimena Irena Keizikienė.
Genė Černiauskaitė-Kukienė pasakoja: „Pirmoji laida, tai - jėga.
Pati draugiškiausia ir nuostabiausia klasė. Mėgome šokti, dainuoti,
sportuoti. J. Ir E. Renkauskaičių dainomis žavėjosi visi miestelio
gyventojai. Grakščiausiai šoko Aldona Barutytė-Šatienė, Elena Valančiūtė-Pakalnienė,
Antanas Pečiulis, Juozas Makačinas. Be jų neapsieidavo nė vienos kaimo
vakaruškos. Pirmadieniais per pamokas jie „gaudė muses“, kad neužmigtų,
o per pertraukas dalinosi įspūdžiais ir krizendami aptarinėjo, kas,
kada, su kuo ir kaip iš šokių parsirado namo, kokias nuobaudas gavo iš
tėvų. Mums tekdavo tik „seilę varvinti“. Labai laukdavome karių
koncerto. Vyresniųjų klasių mokiniai su mokytojų ir karininkų leidimu
draugavo su kariais. Vieną savaitgalį koncertuodavo kareiviai, kitą –
mokiniai. Po koncerto vykdavo šokiai. Būdavo labai gaila, kai karininkas
paskelbdavo paskutinį šokį. Po jo kariai sušokdavo į savo mašiną, o
mes išsiskirstydavome į namus. Labai mėgome sportuoti. Miestelėnai tam
turėjo didesnes galimybes. Šiltais rudens ir pavasario vakarais labai mėgdavome
žaisti tinklinį. Žiemą sportuodavome salėje. Salė buvo nedidelė, tačiau
tilpdavome visi. Po pamokų žaidimams likdavo mažai laiko, todėl po
didelių prašymų mus sekmadieniais įleisdavo į salę
klasiokės Jadvygos Vaškūnaitės teta (tada ji mokykloje dirbo
valytoja). Salė kunkuliuodavo: vieni žaidė stalo tenisą (to meto
populiariausias žaidimas), kiti šokinėjo per „ožį“ ar „arklį“,
treti atlikdavo gimnastikos pratimus ant čiužinio ar skersinio, o kai
kas ir meilės romanus kūrė... Salė po mūsų apsilankymo likdavo
idealiai sutvarkyta, - kitą dieną mokytojai nieko neįtardavo. Mokykloje
tuo laiku gerais sportiniais gabumais pasižymėjo Laima Kochanauskaitė-Lukšienė“.
Pati Genė Černiauskaitė buvo taip pat puiki sportininkė, gerai mokėjo
žaisti tinklinį ir stalo tenisą. Tapusi mokytoja, ji savo entuziazmą
sportui, savo įgūdžius perdavė savo mokiniams. Pasak mokytojos didelė
atrakcija būdavo kiekvieną savaitę rodomi kino filmai. Juos rodydavo
salėje. Retkarčiais atveždavo filmus „tik suaugusiems“, ir tada
mokinių į salę neįleisdavo. „Sugalvodavome įvairiausių būdų ten
patekti. Kartais tekdavo net savo lytį „pakeisti“. Mano brolis buvo
palikęs statybos mokyklos uniformą. Persirengdavau brolio drabužiais ir
su didesniu žmonių būreliu neatpažinta prasmukdavau į vidų...“ –
prisimena Genė. Mokiniai mokytojus labai gerbė. Nors ir krėsdavo
visokias išdaigas, tačiau mokytojų stengėsi neįžeisti. Per nuobodžias
pamokas Genė ištisai piešdavo. Ji prisimena, kad tada buvo labai
madinga nusirašinėti (ypač matematiką). Vieni neturėdavo laiko arba
tingėdavo, kiti uždavinių nesuprasdavo. Visi bijodavo budinčių
mokytojų, kad nesugautų nusirašinėjant, todėl nusirašinėjimo
buveine tapo netoli mokyklos buvę Genės ir Aldonos Černiauskaičių
namai. „Visada mus gelbėdavo iš sunkių padėčių, mums patardavo
klasės auklėtojas Petras Butkevičius. Tai buvo žmogus iš didžiosios
raidės, tikras Mokytojas, nuoširdus draugas. Prieš du metus savo auklėtoją
palydėjome į paskutinę kelionę, tačiau jis visiems laikams pasiliko mūsų
širdyse“ – sako Genė Černiauskaitė-Kukienė.
Pirmieji abiturientai. Su kasdieniniais rūpesčiais,
mintimis, svajonėmis... Nuo to laiko praėjo pusė amžiaus. Likimas išblaškė
juos po įvairius Lietuvos kraštus... Gyvenimo audros nubalino
plaukus, o jų veidus išvagojo raukšlės. Sakoma, kad gyvenimo rato
pasukti atgal neįmanoma. Tačiau... Ateikite į
savo gimtąją mokyklą ir pamatysite, įvyks
stebuklas! Jūs grįšite į savo jaunystę,
į tuos metus, kada daug ryškiau žydėjo obelys, skaniau kvepėjo
ievos ir smarkiau plakė širdys. |
