„Įsivaizduok, kad esi miške augantis medis. Parašyk laišką ir paaiškink, kodėl svarbu saugoti miškus“, – tokia aktualia tema buvo kviečiami rašyti epistolinį rašinį šiais metais mokiniai iš viso pasaulio.
        Jungtinės Tautos ateinančius metus paskelbė Tarptautiniais miškų m etais. Su jais siejama ir konkursinio rašinio tema, kuria siekiama atkreipti dėmesį į miškų apsaugos ir tausojimo klausimus. 2011 metus skelbdamos Miškų metais Jungtinės Tautos ragina valdžios, verslo, nevyriausybinių ir kitų organizacijų atstovus stengtis ugdyti visuomenės supratimą apie darnų vystymąsi ir palaikyti darnaus vystymo, miškų išsaugojimo idėjas ir veiksmus. Šiomis pastangomis bus prisidedama prie saugaus ateities kartų gyvenimo.
        Epistolinio rašinio konkursas, rengiamas nuo 1971-ųjų, šiemet jau 40-asis. Tarptautinį epistolinio rašymo konkursą rengia Pasaulinės pašto sąjungos (PPS) Tarptautinis biuras kartu su Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO).
        Konkursas organizuojamas dviem pakopomis: pirmiausia išrenkami vietiniai kiekvienos šalies nugalėtojai, tada jų rašiniai išverčiami į prancūzų kalbą ir siunčiami PPS Tarptautiniam biurui, kad galėtų dalyvauti tarptautiniame konkurso ture.

Justina Rakauskaitė – 40 –ojo tarptautinio epistolinio rašinio konkurso rajoninio etapo I vietos nugalėtoja.

Gerbiamas Aplinkos apsaugos ministre,

Jūs nustebsite gavęs mano laišką, nes Jums rašo ąžuoliukas iš Bagaslaviškio miško, augusio Širvintų rajone. Išdrįsau Jums parašyti ir paprašyti pagalbos, nes žmonės sunaikino mano namus.

Kadaise aš buvau mažas giliukas, kurį vikruolė voveraitė pačiupo nuo žemės ir norėjo nunešti savo vaikučiams, gyvenantiems senos drebulės uokse. Beliuoksėdama nuo šakos ant šakos, ji mane

pametė. Gulėjau puriuose lapų pataluose. Man buvo gera, šilta ir drėgna. Klausiausi senolių medžių sekamų pasakų, džiaugiausi paskutinėmis paukščių giesmėmis, gaudžiau kiekvieną rudeninės saulutės spinduliuką. Nuo piktų šiaurės vėjų mane saugojo dideli medžiai: plačiašakiai ąžuolai, pilkaliemeniai alksniai, baltakamieniai beržai ir žaliaskarės eglės.

Rudenėjo. Vis rečiau išgirsdavau paukščių giesmes, jie būriavosi ir ruošėsi į tolimą kelionę, medžiai keitė apdarus. Aš vis giliau ir giliau nirau į lapų patalus ir ruošiausi žiemos miegui.

Be rūpesčių ir didesnių vargų sulaukiau pavasario. Šiltas lietus nuplovė paskutinius sniego likučius. Saulė kiekvieną dieną vis vėliau nusileisdavo, diena ilgėjo, oras šilo. Aš pradėjau rąžytis, brinkti, pursti, kol vienas mano galas ėmė ir praplyšo. Pagaliau išvydau dienos šviesą. Mažomis ir gležnomis šaknelėmis tvirtai įsikibau į žemę. Čia mano namai!

Rudenį keitė žiema, žiemą – pavasaris. Augau lėtai, neskubėdamas, norėdamas išleisti kuo tiesesnį stiebą.

Vienuoliktąjį pavasarį pasitikau jau gerokai pasistiebęs nuo žemės. Kiškelis ar stirniukas bėgdamas pro mane turėdavo šoktelėti aukštyn. Buvau stiprus, nes išlaikydavau geniuką, kai jis žvalgydavosi kirminų.

 Kartu su kitais miško  medžiais stebėdavau žmones, kurie anksti pavasarį užsukdavo prisiskinti žibuoklių. Vasarą miškas skambėdavo nuo uogautojų ir grybautojų balsų.  Kartais į mišką užklysdavo ir žmogelis, nešinas kirviu ar pjūklu. Tuomet visi medžiai nurimdavo, susigūždavo ir laukdavo, kurį pasirinks medkirtys, kurį palies žvilgantys pjūklo dantys ar kirvio ašmenys. Gerai, jeigu žmogeliui reikėdavo tik meškerykočio, koto kastuvui ar rykščių žirniams paremti. Blogiau būdavo, kai paskui kirtėją atriedėdavo vežimas. Žinojome- ne vienam medeliui ši diena paskutinė.

Jau seniai sklido gandai, kad gretimuose miškuose darbuojasi medkirčiai. Mes tuo netikėjome, nes galvojome, kad mūsų miškas auga greta Raganos kalno, saugomo valstybės. Kam gi gali į galvą šauti mintis sunaikinti tokį grožį – medžių ir krūmų, paukščių ir žvėrelių, grybų ir uogų namus.

Vasara bėgo greitai. Naktys trumpos, nespėji užsnūsti, žiūri - jau rytas, bičiulis geniukas nutūpęs ant mano šakų snapą galanda, pusryčiauti ruošiasi.

Tą dieną rytinį ritualą sutrikdė dar negirdėti garsai: kažkas riaumojo, staugė, urzgė. Šarka, visada daug žinanti, suskubo pranešti baisiąją žinią: „Kerta! Mišką kerta!“

Taip, mūsų nelaimei, į mišką atbildėjo medkirčiai su traktoriais, džeržgiančiais pjūklais, aštriadančiais kirviais. Miške kilo baisus sąmyšis. Paukščiai ir gyvūnai suskubo slėptis, kas galėjo spruko iš miško. Tik mes, miško medžiai, stovėjome nebylūs ir laukėme, kas bus. Mes buvome šaknimis įaugę į savo žemę.

Trakšt, trekšt, žlegt... Paukščių giesmes, tylų ošimą pakeitė medžių aimanos. Trakšt, trekšt, žlegt... Virto medžiai vienas po kito. Išalkę pjūklai neaplenkė nė vieno, nepasigailėjo. Išrėžė, išklojo medžiais visą kalnelį. Kapojo šakas, trumpino kamienus, vilko prikabinę prie traktorių, krovė į mašinas ir kažkur išvežė. Tai vyko keletą savaičių.

Išpjovė visą mišką, tarsi kokias bevertes žoles išrovė. Mačiau, kaip kentėjo medžiai. Jiems skaudėjo.

Nuo tos kraupios dienos praėjo keleri metai. Aplink mane pridygo, priaugo vėjų atpūstų, paukščių atneštų medžių sėklų. Sakysite, kodėl aš nerimauju, vėl užaugs miškas.

Taip, miškas gali ir pats atželti. Gamta motulė pati išsigydo savo žaizdas. Tik man neramu dėl žmogaus, kuris ne sodina medžius, o pjauna, kuris negalvoja apie savo vaikus, kas jiems orą valys, kur jie uogų ir grybų prisirinks, kur pasivaikščioti nueis, kur paukščių giesmelių paklausyti galės.

Kreipiuosi į Jus, gerbiamas Aplinkos apsaugos ministre, kad Jūs išleistumėte įsakymą, draudžiantį plynai kirsti miškus. Iškirtę senus medžius, žmonės turėtų pasodinti mažus medelius, kurie po daugelio metų vėl džiugintų švelniu ošimu.

Tikiuosi, kad perskaitęs šį mano laišką, atrasite savo širdyje kruopelytę gerumo ir kovosite prieš miškų – medžių, žvėrelių, paukščių namų - naikinimą.

                                                                                                            Pagarbiai

                                                                                                            visų medžių vardu ąžuolas