Vasara– turizmo metas

Keliaujanti stovykla po Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą 2006-06

Pasibaigus mokslo metams, Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos „Du ratai“ būrelio nariams į širdis nejučia atsėlina ilgesys. Norisi pasibalnoti savo „eikliuosius žirgelius“ – dviračius ir, atsisėdus į jų balnus, minti ir minti pedalus, grožėtis Lietuvos gamta, stebėti vis besikeičiančių miestų ir miestelių veidus.
   Kiekvienas žygis - tai nedidelė gyvenimo dalelė. Kiekvienas žygis turi savo tikslus. Šiais metais vadovavomės žodžiais: „Mylėk ir globok gamtą - savo antruosius namus. Jos priešai - Tavo priešai. Nenužymėk savo maršruto šiukšlėmis“. „Normaliame“ žygyje jaunas žmogus užsigrūdina ir fiziškai, ir dvasiškai. Išmoksta gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Labai svarbi žygyje Draugystė. Ne tik grupėje. Kiekvienas sutiktas žmogus kelyje yra draugas. Be to, kad ir kelintame žygyje dalyvautum, kiekvienas iš jų suteikia naujų įgūdžių ir naujos patirties ir, turbūt,  svarbiausia žygyje - gera nuotaika.
   Birželio 27 dieną bagaslaviškiečiai išsiruošė į tradicinį daugiadienį vasaros žygį dviračiais po Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą maršrutu: Šiauliai – Kuršėnai – Mažeikiai – Skuodas - Darbėnai – Šventoji – Palanga – Klaipėda – Priekulė – Kintai – Ventės Ragas - Kintai – Šilutė – Pagėgiai – Vilkyškiai – Viešvilė – Smalininkai – Jurbarkas – Raudonė – Veliuona – Seredžius – Vilkija – Kulautuva – Kaunas – Jonava – Vepriai – Bagaslaviškis.  Maršruto ilgis  -  600 km.
   1 diena
   Anksti ryte mokyklos kieme mūsų laukė pasikeitęs savo vidumi mokyklos autobusiukas „Gazelė“. Vairuotojas Arūnas Vareikis šauniai pasidarbavo: išimtų sėdynių vietoje laisvai tilpo šeši dviračiai su visa mūsų manta, mes patys ir dar dešimtokų auklėtoja Roma Vareikienė. Prieš išvažiuojant iš mokyklos į mūsų maršruto pradinį punktą Šiaulius, susizgribome, kad neturime jokio puodo valgiui virti. Kvailai žiūrėjome vienas į kitą ir nė vienas negalėjome atsiminti, kur dingo senas puodas nuo praeito žygio. Išvažiavome be turistinio puodo, tikėdamiesi jį iki vakarienės ruošimo kur nors nusipirkti.
   Vairuotojas mus pervežė per visą Šiaulių miestą. Malonu važiuoti greitai riedančiu autobusiuku, tačiau ateina laikas riedėti patiems. Išsikrovę „susipakavome“ visą mantą ant dviračių. Išklausę auklėtojos naudingų pamokymų ir nuoširdžių palinkėjimų, „atsipypsinę“ su „Gazele“, pajudėjome... Mūsų kolonos priekyje važiavo Kamilė Paukštaitė, kuri pirmomis dienomis reguliavo mūsų greitį, už jos: Irena Apavičiūtė, Žilvinas Adomavičius, Andrius Rutkauskas, Edmundas Bonikatas ir kolonos pabaigoje - vadovas Remigijus. Gaila, kad net keturi žmonės atsisakė kelionės: gal susirgo, gal turėjo svarbesnių darbų, o gal, paprasčiausiai, išsigando. Žygio pradžioje mus šiek tiek slėgė nepravažiuotų kilometrų našta...
   Papasakosime tik apie kai kuriuos labiausiai atmintin įstrigusius įvykius ir pamėginsime kai kur truputi „pafilosofuoti“...
   Numynus apie 8 kilometrus, mūsų naujokas Žilvinas susirūpinusiu veidu praneša, kad ant jo dviračio vairo nebėra spidometro. Važiuojant pamesti negalėjo, nes važiuoja trečias, ir už jo važiuojantys būtų pamatę. Versijos: nukrito kraunant ir guli mašinoje arba pasiliko iškraunant žolėje.
   Prieš įvažiuojant į Kuršėnus, vadovas pradūrė savo dviračio padangą. Pripumpavus kamerą, oro užteko tik miestelio pakraščiui pasiekti. Susiradę pavėsį, sustojome  nedidelėje pievelėje ir susiruošėme nuimti ratą ir pakeisti kamerą. Antrą kartą teko kvailai spoksoti vienam į kitą, nes raktų turėjome daug, o reikiamo „penkiolikos“ – nebuvo. Replės nepadėjo, - varžtas buvo gerai užsuktas. „Visa laimė, kad mūsų nelaimė“ atsitiko ne vidury miško... Raktą labai geranoriškai paskolino gretimame name gyvenantis kuršėniškis, kuris vėliau, jau ilsintis už miestelio ribų, pravažiuodamas pro šalį savo mašina, sustojo ir pasiteiravo, ar viskas tvarkoje su dviračio ratu. Geras žmogus.  Nusprendėme, kad ir visi kuršėniškiai yra geri žmonės...  Kuršėnuose nusipirkome ir puodą valgiui virti bei vielos gabalą jo pakabinimui. Paprastą virtuvinį puodą, nes turistinį susirasti tą dieną neturėjome vilčių.
   Pirmą dieną važiuoti buvo sunkiausia. Tiesiai į veidą pūtė priešpriešinis vėjas, kepino karšta saulė, mūsų organizmai gyveno dar senu ritmu ir buvo nepratę prie didesnio fizinio krūvio.  Dviračius minti pradėjome apie 10.45 valandą, todėl labai džiaugėmės iki vakaro nuvažiavę net 72 kilometrus.
   Likus iki Mažeikių šešiems kilometrams, vaikinai nuskubėjo į netoli kelio matomą gyvenvietę prisipilti vandens į plastmasinius butelius, o likusieji pasuko į kitoje kelio pusėje žaliuojantį mišką. Merginos, susėdusios ant didelio akmens, pradėjo savo ritualą su „mobiliakais“, o vadovas tuo metu išrinko kiek galima „žmoniškesnę“ vietą nakvynei. Išlaisvinę savo dviračius nuo mantos, pasistatę palapines ir pradėję kasti vietą laužavietei, pastebėjom, kad įsikūrėme durpyne. Kurti laužą tokioje vietoje pavojinga, tačiau surizikavome, nes reikėjo išsivirti visada pirmą vakarą valgomą „firminę makaronišką“ košę. Užkūrę visai nediduką lauželį, prisikirtę košės, kalbėjome prie vos vos rusenančių nuodėgulių. Staiga iš kažkur atsirado moteriškė, kuri iš tolo mus pamokė: „Tik, žiūrėkit, nepadegit miško!“ ir nuėjo. Įvažiuodami į mišką matėme, kad už kokio puskilometrio dunkso sodyba. „Turbūt, iš ten. Geras akis ir ausis turi...“, -  pamanėme ir netrukus sulindę į palapines, užmigome.
   2 diena
   Kėlėmes sunkiai. Kūnai tarsi švino pripilti. Moterėlės apsilankymas neapsiėjo be pasekmių. Mes jai nepatikome, nes atsigėrus karštos arbatos, pamatėme besiartinantį uniformuotą žmogų – girininką. Jis mums pranešė, kad čia durpynas ir, kad mes triukšmavome... Pasiteiravo, iš kur mes esame: „Ar iš mokyklos, ar iš gatvės?“ Nusistebėjo, kaip į tokį žygį leidžia tėvai..., tačiau pamatęs, kad mes esame „rimta firma“, palinkėjo mums sėkmės ir išvažiavo. Išvada piršosi viena, – mus apskundė vakarykštė moteriškė. Norėdama sutirštinti spalvas, „priskiedė“, kad triukšmavome. Iš kitos pusės pažiūrėjus, iškyla paprastas klausimėlis: „O tai kur triukšmauti, jei ne miške?“
   Šis nelabai malonus įvykis nė kiek nesugadino nuotaikos ir mes, susipakavę mantą ir pritvirtinę ją prie dviračių, šokom į balnus ir... iš visų kaip vieno lūpų pasigirdo: „Oho!“. Iš tikrųjų tai šaukė mūsų pačių sėdynės, nutrintos ir nusėdėtos vakar. Buvo visai nejuokinga, nes panašiuose dviračių žygiuose labiausiai paskausta ne rankos, ne kojos, o būtent, - asmeniški pasturgaliai. Dėl šios priežasties, pavažiavus kokius tris – keturis kilometrus, reikia nors trumpam sustoti.
   Beje, ryte atsikėlę, aptikome iš kažkur atsiradusį ir ramiausiai gulintį ant žemės Žilvino dviračio spidometrą. Tikri stebuklai!
    Pietavome miškelyje prie kelio: net ausys linko kaip „kapojom“ rūkytą „Alekniškio“ pažandę. Norėtume papasakoti apie mūsų atrastą „visuotinės traukos dėsnį“. Šis dėsnis labai aiškiai pastebimas kelyje, kur nedidelis transporto judėjimas. Pavyzdžiui, situacija tokia: važiuojame keliu kažkur už Skuodo. Ankstyvas rytas. Mūsų jau gal 10 minučių nelenkia nė viena mašina ir tik retkarčiais sutinkame priešinga kryptimi bevažiuojančią. Tačiau, pasigirdus artėjančiai iš už nugaros mašinai, būtinai tuo pačiu momentu pasirodo iš priešingos pusės kita mašina. Jos prasilenkia ties mūsų kolona... Praeina kokios dvi tylos minutės ir vėl viskas pasikartoja... Taip mūsų atžvilgiu praktiškai veikia visuotinės traukos dėsnis.
   Po pietų nuvažiavę apie kilometrą nuo pagrindinio kelio, suradome šaltinį. Šalia - pavėsinė, netoliese vingiuoja siauras takelis su mediniais tilteliais, o viduryje - gražiai aptverta nedidelė bala. Į jos paviršių kyla burbulai, - tai ir yra šaltinio vanduo. Iškišę ranką pro tvoros plyšį, prisemiame šalto šalto skanutėlio vandenėlio. Truputį pailsėję, apžiūrime netoliese stovėjusią ir sudegusią sodybą. Šalia apdegusių rąstų randame apanglėjusį, net 1930 metų leidimo „Ūkininko patarėjo“ žurnalą. Staiga pasigirsta mašinos burzgesys ir Žilvino šūksnis: „Mašina važiuoja, varom!“ ir mes, pasidavę bandos jausmui, bandom „varyti“... Lyg būtume kažką blogo padarę! Įdomu, iš kur toks kvailas refleksas?
    Nors visą dieną važiavome prieš vėją, tačiau vakarop už mūsų nugarų jau - 95 kilometrai. Važiuodami ir besidairydami į šalis, pastebėjome, kad laukuose ganosi gana didelės juodmargių karvių bandos, vienoje suskaičiavome net šimtą. Apie vietinių ūkininkų „rimtumą“ galima spręsti pagal pašarų ruošimą žiemai. Kas porą kilometrų dideli žemės plotai nusėti baltomis „tabletėmis“, - be deguonies užkonservuotais žolės rulonais. Žmonės čia malonūs, nuoširdžiai paaiškina ir parodo kelią.
   Vakarėja. Ateina laikas užpildyti savo „balionus“ vandeniu ir galvoti apie nakvynę. Užvažiuojame į sodybą šalia kelio. Tvartelio sienos nukabinėtos žvejų tinklais, šalia žydi gėlių puodai. Merginos šiame fone nusifotografuoja. Puikiai atrodo, - lyg žvejo sugautos žuvelės... Sodyboje šulinio nėra, tačiau mus pasitikusios moterys vandens negaili. Jo „iš krano“ atneša mūsų merginų bendraamžė. Prie sienos stovi jos dviratis, todėl vaikinai nepasimeta ir pakviečia kartu važiuoti. Merginai atsisakius, padėkojame už vandenį ir išvažiuojame. Užsėdus ant dviračių paaiškėja, kad Andrius pametė kamštuką nuo savo vandens butelio. Butelys pūpso  priekyje pritaisytame krepšyje ir bevažiuojant laistosi. Ten pat guli vakarienei skirtos dešrelės. Andrius nepasimeta ir dešrele užkemša butelį. Viso šito „šposo“ vadovas nemato, nes važiuoja gale. Pavažiavus porą kilometrų, Andriaus dviratį pašokdina visai ne vietoj atsiradusi skylė asfalte, dešrelė iškrenta ir nurieda tiesiai po vadovo dviračio ratais... Vakare Andrius „gauna velnių“ už „dešrelių negerbimą ir tyčinį jų mėtymą“.
    Pastebėjome, kad naujokas Žilvinas nelabai aktyvus, niekur nesikiša, daugiausia stovi ir žiūri... Darome išvadą, kad „mes  jau ketvirtą kartą tokiame žygyje, o jis – pirmą. Labai tikėtina, kad namų ilgisi...“
   Ištraukos iš bendro grupės dienoraščio:
   1 diena (antradienis). Kamilė: „Labai karšta diena. Visi labai nudegėm. Minant labai trukdė priešpriešinis vėjas, „tempė“ dviračius atgal į Šiaulius“. Irutė: „Sunkoka buvo priprasti važiuoti dviračiu. Visos rankos nukepė, kad net skauda“. Žilvinas: „Žygyje dalyvavau pirmą kartą. Nenorėjau važiuoti, kamavo kažkoks nerimas, tačiau pasiryžau.Važiuoti įdomu, bet sunku dėl didelio vėjo ir apkrauto dviračio“. Andrius: „„Puikiai“ apdegiau blauzdas ir rankas. Dviratis taip pat rieda puikiai. Matėme „britvą“. Nakvojome miške“. Edmundas: „Šiandien kažkodėl buvo pernelyg karšta, palyginus su orų prognozėmis. Dėl šios priežąsties žiauriai apdegiau galūnes“.
   2 diena (trečiadienis). Kamilė: „Pripratome ir buvo jau lengviau važiuoti prieš vėją. Ryte pradėjo lynoti. Lietaus labai laukiau, nes visus degino saulė. Irutė: „Orelis – kaip tik važiavimui. Apsiniaukę ir dar palijo – atvėsino rankas ir šiaip daug smagiau važiuoti. Dar kojas truputį skauda, tačiau grįžus namo praeis“. Žilvinas: „Labai anksti ryte atsikėliau. Naktį blogai miegojau. Sunku važiuoti prieš vėją“. Andrius: „Oras šiandien labai geras. Kelias taip pat neblogas. Mačiau dar  vieną „kietą“ motociklą“. Edmundas: „Šiandien kažkodėl buvo labai vėjuota. Man tai nepatiko. Tikiuosi, kad bus geriau rytoj“.

Žygio dalyviai iš kairės į dešinę: Irena Apavičiūtė, Kamilė Paukštaitė, Žilvinas Adomavičius, Andrius Rutkauskas, Edmundas Bonikatas ir vadovas Remigijus.	Pirmas trumpas poilsis kelkraštyje	„Paminklas pradedantiesiems turistams“	„Ne taip paprasta vakarienę išsivirti...“

                                        Keliaujanti stovykla po Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą
   Tęsinys. 3 diena
   Ryte atsikėlę, tradiciškai išgeriame karštos arbatėlės puodelį su sūriu. Kieno skrandis reikalauja daugiau, - išsikepa ant žarijų ir „sušluoja“ paskrudusią, sultingą ir skaniausią pasaulyje „Alekniškio“ dešrelę. Yra abejojančių, ar jos nesugedo, tačiau dauguma vadovaujasi priežodžiu: „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano...“ Panaikinę laužavietės pėdsakus, išvažiuojame kaip visada 7.30 val. Tai praktika patikrintas ir pastovus mūsų išvykimo laikas. Nuo „akių prasikrapštymo“ iki dviračių „pasibalnojimo“ kiekvieną rytą praeina pusantros valandos. Greičiau nemokame, o reikėtų, nes ryte važiuoti būna ne taip karšta.
   Už kokios valandos pasiekiame Darbėnų miestelį, kurio centre -  taip reikalinga mums „kuro“ papildymui parduotuvė.  Šalia kunkuliuoja turgus, - nepalyginamai didesnis ir spalvingesnis nei Širvintose. O dar tik ketvirtadienis. „Kuras“ - tai dvilitriniai „Sprite“, „Coca cola“ buteliai ir ledai. Šiandien - pirmoji porcija. Patikėkite, - per dieną tokių porcijų būna ne viena ir ne dvi... Išvažiavę iš miestelio, pasukame vakarų kryptimi, tiesiai prie jūros.  Iki Šventosios dar apie 10 kilometrų, tačiau jau jaučiame jūros kvapą. Jūra mus vis su didesne jėga traukia, ir mes, jausdami jos artumą,  lyg ant sparnų skrendame...
   Štai ji, mūsų vienintelė ir nepakartojama... Jūra. Paliekame dviračius kopose ir bėgame artyn prie šniokščiančių bangų. Iš ryto pučia stiprus vėjas, dangus apsiniaukęs ir šiaip gan šaltoka. Bėgti „į bangas“ tai bėgame, tačiau maudytis išdrįsta tik „senas jūrininkas“ – vadovas. Kiti pažaidžia su bangomis visiems gerai žinomą žaidimą: „Pagauk ir sušlapink kojas“. Žilvinui vėl nepasiseka: grįžęs prie dviračio pasigenda mobilaus telefono. Staiga nuo kranto pasigirsta Kamilės balsas: „Koks čia š... mėtosi po kojomis...!“ ir užsikerta. Taip, tai - iš kišenės iššokęs Žilvino „mobiliakas“. Žilvino veidas nušvinta, tačiau netrukus vėl apsiniaukia. „Mobiliakas“ pasipuošia baltais druskos kristaliukais, atsiradusiais išgaravus sūriam jūros vandeniui. Blogiausia, kad jis „numirė“ – nebeveikia...
   Žmonių prie jūros mažai, todėl, sukirtę čia pat paplūdimyje po keletą porcijų čeburekų, nutariame keletą kilometrų pavažiuoti krantu. Kuo arčiau bangų, tuo kiečiau važiuoti, todėl vėl su bangomis žaidžiame tą patį žaidimą, tik dabar bangos „čiumpa“ ne mūsų kojas, o dviračių ratus. Reikia būti labai atidžiam. Kartais nespėjam pabėgti, - sušlampa ir kojos, ir koks trečdalis dviračio... Linksma ir smagu taip lėkti. Staiga prieš akis – upė. Šioje vietoje Šventoji  įteka į Baltijos jūrą. Suradę seklesnę vietą, persinešame dviračius į kitą pusę, o ten - purus ir klastingas smėliukas. Tenka dviračius apie porą šimtą metrų įsiręžus tempte tempti.    
    Prisižaidę su bangomis, į Palangą važiuojame asfaltuotu dviračių taku. Tai pakildamas, tai nusileisdamas jis vinguriuoja pajūrio mišku. Retkarčiais pro medžių viršūnes šmėkšteli mėlynas jūros gabalėlis. Dabar saugomės ne mašinų, o dviratininkų, kurie taip pat „žygyje“, - mat važiuoja iš Palangos į Šventąją arba atvirkščiai. Keletą kartų susitikome ir rimtas grupes. Tai skandinavai ir vokiečiai. Tradiciškai pasisveikiname, pakeldami dešinę ranką ir plačiai šypsodamiesi. Vieną kartą mus pralenkė ir, net nežvilgtelėję mūsų pusėn, numynė trys šalmuoti arogantiški jaunuoliai su Suomijos vėliavėlėmis. Tiesa, mes juos aplenkėme Palangoje, o jie mus dar kartą – jau netoli Klaipėdos. Daugiau jų nematėme, - turbūt, nuskubėjo į perkėlą Klaipėdoje. Palangoje tiksliai pataikėme į pagrindinę Basanavičiaus gatvę ir numynėme ant tilto. Sukinėdamiesi tarp vaikštinėjančių poilsiautojų, kaip kulkos nulėkėme iki pat tilto galo. Čia Irutė nufilmavo kaip vadovas mėgina „nusižudyti“: lipa per turėklus ir mėgina šokti. Nesulaukę jokio dėmesio iš aplinkinių, pasimėgavę gaiviu vėjeliu, miname į Klaipėdą. Iki pat Klaipėdos - puikus dviračių takas. Matosi, kad jis nutiestas visai neseniai. Šalikelėse vyksta intensyvūs darbai, - genėjamos šakos, kasami grioviai. Darbininkai mus sveikina, retkarčiais sušukdami „Heil!“. Galvoja, kad mes - vokiečiai. Galų gale vadovas neiškentęs sušunka: „Ei! Mes esame lietuviai!“.  Važiuodami nuo Šventosios iki Klaipėdos nors pailsėjome nuo besispjaudančių nuodingais dūmais ir visokiausiais garsais riaumojančių pabaisų – mašinų.
   Reikia skubėti, nes saulutė palengva ritasi žemyn. Džiaugiames radę trumpiausią kelią per Klaipėdą. Per tokį didelį miestą ne taip paprasta pravažiuoti.
    Važiuojant per miestus ir miestelius, kolonos priešakyje paprastai važiuodavo vadovas ir jam tekdavo garbė galvoti ir apsispręsti - kada ir kur reikėtų pasukti. Nelengva ir paskutiniams, nes reikia jokiu būdu nežiopsoti ir neatsilikti nė per žingsnį. Tiesą pasakius, mieste, dviračių koloną jau „pastebi“ beveik visi vairuotojai ir elgiasi padoriai. Pravažiavę Klaipėdą, pasukome link Priekulės, o iš ten – tiesiu taikymu nuriedėjome į vakarus, link Kuršių marių.
    Per visą dieną nuvažiavome net 110 kilometrų. Įsikūrėme už nedidelio Drevernos miestelio, prie pat marių.  Tolumoje matėsi Kuršių nerija. Mūsų palapinės stovėjo siaurame žemės plotelyje, - vienoje pusėje marios, o kitoje Vilhelmo kanalo atšaka. Drevernos pakraščiu eina Karaliaus Vilhelmo kanalas, kuriuo laivai iš Nemuno patekdavo į Klaipėdą, neužsukdami į Kuršio marias. Jo ilgis - 24 km, plotis - 30 m. Kanalą 1865-1873 m. kastuvais iškasė prancūzų karo belaisviai.
   4 diena
    Anksti ryte, dar prieš šešias valandas mus pažadina žvejai. Pasirodo, kad mes nakvojome jų mėgstamiausioje vietoje. Tiesa, pamatę mūsų palapines, įsikuria kiek atokiau. Įdomu, kad žvejoja ne mariose, o kanale. Kaip visada išvažiuojame puse aštuonių. Organizmas jau priprato prie „kankinimo“, todėl lengvai lekiam su vėjeliu. Gera važiuoti ryte, - jėgų turime daug, o saulė dar ne tokia kaitri. Nuotaika puiki, minam ir galvojam apie gerus dalykus. Tik staiga – „mobilios ligos“ priepuolis. Suskamba Kamilės telefonas. Kamilė važiuoja pirma. Suskambus telefonui, „mobilios ligos“ virusas akimirksniu suėda Kamilės protą ir ji nuspaudžia stabdžius, - juk, neduok Dieve, praleis svarbų pokalbį! Gerai, kad esame pasiruošę panašiems netikėtumams. Padeda puiki mūsų reakcija, - visų rankos akimirksniu nuspaudžia stabdžių rankenėles. Šiaip ne taip nesugriūname į didelę krūvą, o Kamilė ramiausiai kalba telefonu...
    Netoli marių pamatome belinguojantį „arkliuką“, tai – prietaisas, kuriuo pumpuojama iš žemės gelmių nafta.  Nieko nelaukęs vadovas važiuoja artyn, norėdamas nufotografuoti tokį „gudrų“ daiktą. Vienas sargas jį pražiopso, tačiau kitas pusiaukely sulaiko ir pataria pasiskaityti ant vartų kabančias taisykles. Kokia gėda...
    Gana koncentruotais būriais dažnai į mūsų veidus atsitrenkia mašalai. Tenka trumpam užsimerkti ir nekvėpuoti. Miške randame neblogą pavėsinę su stogeliu ir nutariame trumpai pailsėti. Visi susėdame prie stalo ant plataus medinio suolo. Neilgai trukus, kaip nuplikytas karštu vandeniu pašoka Andrius. Tai pirmas „skruzdžių ligos“ požymis, nes jam įkanda maža skruzdėlytė. Geriau įsižiūrėjęs, vaikinas pamato dar visą begalę skruzdžių. Andrius panišku balsu garsiai konstatuoja (šaukia), kad tai „gigantiški, rudi, šlykštūs ir baisiai besikandžiojantys padarai, kurie turi madą nesiklausę lipti ant kojų“.  Antras ligos požymis: vargšas kraustosi į kelio vidurį, čia vaikšto tarsi gandras, aukštai keldamas kojas. Retkarčiais sušunka ir pradeda aukštai šokinėti bei stipriai daužyti kojomis žemę. Paskutinis simptomas pasireiškia reikalavimu, kad „gana čia ilsėtis, greičiau varom iš čia!“.
    Aplankome Ventės ragą. Apžiūrime milžiniškus tinklus, į kuriuos pakliūna praskrendantys paukščiai. Čia 1929 metais profesorius Tadas Ivanauskas įkūrė paukščių žiedavimo stotį. Siaurias spiraliniais laiptukais užlipame į šimtamečio švyturio viršų. Senais laikais jis ne vieną laivą yra išgelbėjęs. Nuo molo gale sukrautų stambių akmenų krūvos nubaidome būrį visokių rūšių paukščių ir stebime tolumoje dūluojantį Kuršių nerijos krantą.
   Toliau mūsų tikslas - Šilutė. Gaila, kad nėra tiesaus kelio į Rusnę, nes nėra tilto per Nemuno deltos atšaką Atmatą. Reikia 8 kilometrus grįžti, tačiau tai - menkniekis, nes važiuojame asfaltuotu dviračių taku. Žinome, kad nuo Kintų iki Šilutės taip pat - plentas. Porą kilometrų prieš Kintus, pamatome kelio ženklą „Dviračių takas“, kuris rodo, kad galima jau šioje vietoje sukti į Šilutę. Apsidžiaugiame, kad „sutaupysime“ laiko. Kelias geras, nuotaika pakili, riedame greit. Planuojame, kad miestą, įskaičiuojant ir poilsio laiką,  pasieksime už valandos, nes iki jo – apie 15 kilometrų. Tačiau už poros kilometrų mūsų džiaugsmas netikėtai baigiasi. Prasideda košmaras... Asfalto nebėr, tik – žvyrkelis. Visas kelias nusėtas duobėmis - „bangelėmis“ su smailiomis keteromis. Važiuojant kiek didesniu greičiu gali smegenys išbyrėti. Nuo vibracijos net rankas paskausta. Pravažiavus mašinai, tenka kvėpuoti jos sukeltomis dulkėmis. Karšta. Kiekvieną kartą pastebėję kelkraštyje besipuikuojančius kelio ženklus „Dviračių takas“, tvirtai sukandame dantis ir  keikiame tuos „begalvius“, kurie sumastė juos čia pastatyti. Argi protingas žmogus gali taip padaryti?
    Keista, tačiau nei Šilutėje, nei toliau pakely nematėme nė vienos užeigos. Keista todėl, kad ir šiuo keliu pravažiuoja nemažai turistų. Dieną taip karšta, kad apie porą valandų nekišame nosies iš miškelio. Gerai, kad čia skruzdėlių nėra, taigi, ir nusnausti galima. Vakarėjant netoli Pagėgių privažiuojame puikią užeigą. Daugybė staliukų viduje ir lauke. Nemažai žmonių „baliavoja“ ar šiaip valgo. Aplinkui zuja gražios padavėjos.  Mūsų vaikinai vėl suserga kažkokia nauja ir sunkiai nusakoma liga. Jos simptomai tokie: „Esame „tokie“ purvini, „tokiais“ drabužiais, „tokie“ išsitepę ir bendrai „tokie“ baisūs. Juoksis visi... Greičiau varom iš čia.“ Šios ligos niekaip neįveikiame, todėl pavalgyti šioj „per geroj“ užeigoj nepavyksta. Vadovas, aišku, truputį susinervina. Apsinakvojame visai netoli, miške. Nutariame, kad rytas protingesnis už vakarą ir į užeigą dar grįšime...
   Ištraukos iš bendro grupės dienoraščio:
   3 diena (ketvirtadienis). Kamilė: „Ryte nors ir sunkiai, tačiau atsikėlėme 6 valandą. Iki vakaro numynėm apie 110 kilometrų. Patiko jūra. Joje pabraidėme (nors ir ne visi). Labai patiko  važiuoti paplūdimyje pačiu jūros pakraščiu, kur bangos riedėdamos atsitrenkdavo į mūsų dviračių ratus“. Irutė: „Šiandien, kiek supratau, „sumušėm“ rekordą, numynę daugiausiai kilometrų. Nuo jūros batuose vežiau gal pusę kopos gražaus smėlio. Labai pasisekė, kad ilgą laiką važiavome dviračių taku. Vėjas nebe toks stiprus buvo. Nakvojom gražioj vietoj prie marių“. Žilvinas: „Nuvažiavome daug, tačiau ir pasilinksminome. Palangoje mačiau motociklininkų gaują iš užsienio. Atpažinau iš jų kalbos. Patiko dviračių takelis, kuriame sutikome nemažai užsieniečių. Jūroje pamečiau telefoną. Jį surado Kamilė. Išardęs pamačiau, kad druska sugraužė visus kontaktus...“ Andrius: „Važiavom gerai... Vis artyn link namų. Jėga! Dviratukas gerai eina. Matėme daug motociklų. Prisiminiau savo „žvėrį“, kuris dabar stovi garaže. Matėme jūrą. Nieko gero joje nemačiau, - paprasčiausias vandens telkinys“. Edmundas: „Šiandien sutikom nemažai bendraminčių. Matėme jūrą. Man patiko“.
   4 diena (penktadienis). Kamilė: „Nakvojome prie Kuršių marių. Rytas, tačiau jau karšta. Ventės rage aplankėme muziejų, kuriame matėme visų migruojančių paukščių iškamšas ir jų migracijų kelius. Užlipome į švyturį, iš kurio dar aiškiau matėsi Kuršių nerijos kopos. Ventės rago molo gale, ant didžiulės akmenų krūvos nusifotografavome. Irutė filmavo, o vadovas komentavo. Buvo taip karšta, kad per pietus gerą valandą gulėjome pavėsyje. Nakvojome vėl miške, nepatinka, nes nėra arti jokio vandens telkinio. Vakaras, tačiau saulė dar kepina“. Irutė: „Buvome Ventės rage. Užlipome į švyturį, matėme tinklus paukščiams gaudyti ir jau išdžiovintus paukščius. Teko važiuoti žvyrkeliu. Buvo labai karšta. Minti sunkoka, dar skauda kojas“. Žilvinas: Naktį labai blogai miegojau, todėl ryte buvo sunku važiuoti. Mūsų tikslas – Vilties ragas (turbūt,Ventės...), kuriame mačiau daug paukščių. Daug įspūdžių nepatyriau. Dabar sėdžiu miške. Andrius: „Sėdime miške. Uodai mus ėda, kaip mes – šašlykus. Pamatėme daug įdomių vietų. Nakvojame šalia kavinės“. Edmundas: „Bet šiandien ir karšta buvo. Ir rytoj tas pats ir poryt... Iškepsim kaip turi būti“.

Edmundas – džentelmenas, - per Šventąją gabena Kamilės dviratį	Trumpas poilsis, ir vėl pirmyn! Smagumėlis važiuoti palei jūrą	Gaivus vėjelis kedena mūsų plaukus ant pėsčiųjų tilto Palangoje	Pačiame Ventės rago gale nuo akmenų nubaidėme paukščius ir sutūpėme patys...	Mes ir mūsų svajonių Jūra!

                                             Keliaujanti stovykla po Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą
   (tęsinys)5 diena
   Po įtemptos dienos sunku keltis ryte 6 valandą. Kiekvieną rytą vadovui reikia gerokai palaidyti gerklę. Iš vakaro Irena vadovui atidavė kino kamerą, kad jis galėtų šį įdomų procesą nufilmuoti. Kitą rytą būsimo filmo pirmi vaizdeliai prasideda tokiais kino komentatoriaus žodžiais: „Šeštadienis, 6 valanda ryto. Esame didelio miško gilumoje. Netoliese siena su Rusija. Tačiau kas čia? Netoliese – trys palapinės! Viskas aišku, tai kontrabandininkai!“ Aidi vienas po kito sekantys garsūs šūksniai: „Kelkitės! Greitai! Lįskit iš palapinių!“ Jokios reakcijos... „Akių prasikrapštymo“ procesas tęsiasi apie 10 minučių. Kino kamera užfiksuoja, kaip vienas po kito išropoja kažkokie užsimiegoję žmogėnai. Pasirodo, kad tai „Bagaslaviškio Igno Šeiniaus mokyklos  mokiniai“. Tačiau kur gi mūsų Irutė? Ji išlenda iš palapinės gal po kokio pusvalandžio, tačiau tvarkinga, pasipuošusi, susišukavusi, graži. Tik ji viena žinojo, kad filmuos...
   Už Pagėgių randasi nedidelis miestelis - Liumpėnai. Prieš pat miestelį tęsiasi tokia ilga ir stati nuokalnė su keliais posūkiais, kad nuo jos leidžiantis ne vienam iš mūsų sudrebėjo širdis. Leidomės nuo kalno nestabdydami, todėl greitis buvo didžiulis. Vadovas pirmą kartą pasigailėjo, kad neprivertė nusipirkti dviratininko šalmų. Tokiu greičiu lekiant ir, netyčia nugriuvus, mūsų galvelės kaip arbūzai sudužtų. Rankas ir kojas dar galima „sutaisyti“, tačiau smegenų nebesurinksi... Ne dėl grožio visos sutiktos užsieniečių grupės dėvi šalmus.
    Keliu palei Nemuną nuo Šilutės iki Jurbarko – apie 100 kilometrų. Nematėme nė vienos kavinės, kurioje galima būtų užkąsti. Kažkodėl tuščia ir niekieno neužimta prekybos niša. Nusprendėme, kad neapsimoka, nes pagrindinis mašinų srautas praeina šiauriau magistrale Klaipėda – Kaunas. Ten truputį arčiau, o Nemuno grožis mažai kam rūpi...
   Pasikėlę ant kalno tuoj pat už Jurbarko, užsukome į degalinę„Venta“. Aišku, kad ne benzino užsipilti. Mūsų „kuras“ buvo dešrainiai, sriubos, užkandžiai, ledai, įvairūs bealkoholiniai gėrimai. Buvo šeštadienis, per pietus baisiai kaitino saulė, o kavinėje buvo vėsu. Nebuvo nė vieno lankytojo, patogios kėdės ir stalai, puikus tualetas, graži barmenė... Tokioje malonioje aplinkoje prasėdėjome apie porą valandų. Net Irutės kino kamera spėjo „prisigerti“  elektros energijos.
    Kavinėje, atvažiavę su lengvąja mašina, apsilankė du „apšilę“ jaunuoliai. Užsisakė alaus. Vienas gerokai nusibaigė ir išeidamas iš kavinės, pametė centus ir niekaip negalėjo surinkti. Antras, dar ne toks „gatavas“, laikydamas save labai sąmojingu, „kabino“ barmenę. Sėdę į mašiną, išvažiavo. Buvo tik apie 16 valandų. Vylėmės, kad iki vakaro spėsime tolokai nuo šių apylinkių nuvažiuoti,  gal nesumindys mūsų. Pagalvojome, kiek tokių mirtininkų ir potencialių žudikų važinėja Lietuvos keliais?
   6 diena
   Šiandien atsikėlę, pasijuntame esantys Japonijoje... Mūsų akys tokios siauros, kad sunkiai įžiūrėti ką nors galima. Gal jos taip prisitaiko prie ryškios saulės šviesos?
   Ryte aplankėme Raudonės pilį. Po antrojo pasaulinio karo pilyje pradėjo veikti vidurinė mokykla. Pasvajojome apie tai, kad būtų puiku, jeigu ir mes galėtume mokytis buvusiame karališkame dvare – pilyje, sumūrytoje iš raudonų plytų, apsuptoje net penkių apvalių bokštų, kurių viršus papuoštas dantytais kuorais. Viename bokšte būtinai įkurtume savo „bastūnų“ klubą, iškeltume savo vėliavą...
   Raudonės parduotuvėje vadovas pirko net 6 porcijas ledų „Eskimo“. Pardavėja „perliejo“ mus įtartinu žvilgsniu ir gana mandagiai konstatavo, kad „šių ledų porcija kainuoja 2 litus“. Turbūt, nekaip atrodėme... Ledus valgėme kas ant pievelės, kas ant šaligatvio susėdę. „Žilvinui kažkas negerai“, - pagalvojome. „Sėdi susimąstęs ant šaligatvio, nugara atsirėmęs į stulpą. Retkarčiais lyžteli rankoje suspaustus ledus. Akys įsmeigtos į vieną tašką“. Nusprendėme, kad nereikia ilgai ilsėtis, nes visokios mintys pradeda lįsti galvon.
   Negalime paaiškinti vieno gamtos reiškinio. Kada važiavome į vakarus, buvo visai suprantama, kodėl vėjas pūtė tiesiai į veidus. Dažniausiai vasarą vėjas pučia nuo jūros. Tačiau dabar važiuojame Nemuno slėniu tarsi plačiu koridoriumi tiesiai į rytus, o vėjas vėl pučia į veidus! Turėtų būti atvirkščiai. Sugalvojame tris šio reiškinio mokslinius paaiškinimus: arba vėjas Lietuvoje sukasi ratu pagal laikrodžio rodyklę, arba Dievas mus labai myli ir siunčia mums išbandymą, arba mums saulė perkaitino galvas ir mes nieko jau nebesuprantame. Vienbalsiai nusprendžiame, kad teisingiausias iš visų turėtų būti trečias atsakymo variantas.
   Iš mūsų pusės priėjimas prie Nemuno - labai blogas. Norint pabraidyti vandenyje, reikia iš pradžių apie porą šimtų metrų brautis per brūzgynų ir dilgėlių ruožą, o po to – siaurais tuneliais, išsiraizgiusiais ajerų plotuose, tikintis, kad upė jau jau netoli. Prie kranto reiktų nesitikėti surasti jokio smėliuko. Gal todėl mūsų upės pusėje nematėme jokių turistų. Tuo tarpu kitame krante rytais prie pat vandens švietė įvairiaspalvių palapinių stogai.
    Važiuojant į Vilkiją, palei kelią nutiestas puikus dviračių takas. Nuo pagrindinio kelio jį skiria gal pusės metro bortelis, o iš kitos pusės aukštoka gal pusantro metro geležinė tvorelė. Tako plotis – apie du metrai, todėl ir apkrautu dviračiu  galima laisvai riedėti. Žinoma, tik prisilaikant keliuko vidurio. Staiga pasigirsta duslus pokštelėjimas. Sustojam ir žiūrime atgal. Guli dviese – Žilvinas ir Edmundas. Laimei – abu sveikutėliai. Pasirodo, kad Žilvinui užėjo noras ranka paliesti turėklų viršų. Už tvoros užsikabino vairas, ir dviratis kartu su Žilvinu nuvirto. Iš paskos važiavęs Edmundas tokio šposo tikrai nesitikėjo... Vėliau Žilvinas draugams porino: „Nieko nesupratau, kas atsitiko...“
    Vakare, beplepant prie laužo, Andrius padarė nuostabų išradimą. Nupjovė „Spraito“ tuščio butelio dugną ir siaurąja puse pridėjo prie mobilaus telefono garsiakalbio. Muzikos garso stiprumas beveik padvigubėjo! Paprasta ir genialu! Taip buvo išrastas „Spraitmobilstipriakas“.
    Sočiai pavalgius, kūną užliejo maloni šiluma. Buvo gera sėdėti prie laužo ir plepėti visokias nesąmones. Buvo paskutinis mūsų klajonių vakaras...
   7 diena
   Nakvojome netoli Jonavos. Miesto centre Andriui įteikėme gėlę. Šiandien jam – 17 metų. Andrius, turbūt, tokio poelgio iš mūsų nesitikėjo ir truputį susijaudino.
    Ir prasidėjo... Vėjas pūtė į nugaras. Buvome labai pasiilgę namiškių, jautėme mamos kepamų blynų kvapą. Susikaupę mynėme pedalus, o galvoje kaip laikrodis tiksėjo tik viena mintis: „Namo! Greičiau! Namo! Greičiau!“ Lėkėme greičiau už vėją. Mūsų maršrutas buvo trumpas: Jonava – Vepriai – Bagaslaviškis, todėl jau apie vidurdienį stovėjome mokyklos kieme. Apsidžiaugėme, pamatę iki skausmo pažįstamą ir savą vaizdelį: mokykla dar nesugriuvo ir stovi vietoje! Mus pasitiko sekretorė Daiva ir neužilgo, išgirdusi mūsų garsų pypsėjimą ir mūsų balsus, atbėgo dešimtokų auklėtoja Roma. Didelis didelis ačiū mokytojai Romai Vareikienei: ji mus iki Šiaulių palydėjo ir mokykloje pasitiko. Mums jokių iškilmingų fanfarų nereikia, tačiau tikrai malonu, kada po sunkaus žygio pasitinka žodžiais: „Tikri šaunuoliai!“ ir pasidomi, kaip sekėsi ir ar visi sveiki sugrįžome.
   Žygyje planavome važiuoti „normaliai“, t.y. per dieną nuvažiuoti ne daugiau 70 kilometrų ir visą žygio maršrutą įveikti per aštuonias dienas, tačiau... sutaupėme vieną dieną ir visai nepavargome. Tik kitais metais į dviračių sėdynes žąsies plunksnų prikimšime...
   Norime nuoširdžiai padėkoti žygio rėmėjams: UAB „Alekniškis“, UAB „MATURE” ir rajono švietimo skyriui
    Be jų paramos tikrai būtume taip „stipriai“ ir skaniai nevalgę ir taip greitai nevažiavę.
   Ištraukos iš bendro grupės dienoraščio:
   5 diena (šeštadienis). Kamilė: „Vėl karšta. Visi degėme ir svilome saulėje. Nakvojom miške, netoliese teka Nemunas. Kankina uodai, musės, skruzdėlės, tačiau nusiteikę išgyventi“. Irutė: „Riedėjom kaip sraigės, tačiau nuriedėjom apie 80 km. Buvo labai karšta. Užeigoje pakroviau telefoną ir kamerą“. Žilvinas: „Šiandien labai apsidžiaugiau, nes sutaisiau telefoną. Diena buvo karšta, todėl buvo sunku važiuoti. Daug poilsiavom. Labai noriu namo, nes atvažiavo svečiai“. Andrius: „Išsimiegojau gerai. Važiuojame puikiai, laikomes gerai. Netoli namai. Esu visai nepavargęs, galėčiau važiuoti dar vieną savaitę“. Edmundas: „Šiandien valgėme priešpaskutinę vakarienę. Visai skanią. Poryt jau būsim namie. Jau jaučiu čeburekų kvapą, kuruos žadėjo iškepti sesė“.
    6 diena (sekmadienis). Kamilė: „Myniau dviračio pedalus, o į galvą lindo mintys: apie tai, kaip rašomas įvardis ir kokias priesagas jis turi, apie Jonines, kurias švenčiau Kernavėje, apie artimiausią sustojimą, kada galėsime nors truputį pailsėti, apie tai, ką valgysiu sugrįžus, apie tai, kad namuose tuoj pat eisiu maudytis į ežerą, apie tai, kad savaitė palyginus trumpas laiko tarpas, tačiau kai vis važiuoji ir apie viską galvoji, ilgiesi namų, ta savaitė labai išsitempia. Ryt jau būsiu namie. Kaip gerai. Šiandien visą dieną važiavome šalia Nemuno. Buvo gražu, braidžiau Nemune. Ši diena pralėkė taip greitai, kad nė nepastebėjau. Užeigose valgėme šašlykus ir mėsainius“. Irutė: „Labai sunki diena. Pradėjau nekęst Kauno ir Kauno rajono. Iš kur ten kas priperėjo tiek daug kalnų, tai net neįsivaizduoju. Gerai, kai nuo kalno reikia nusileisti, bet kai tenka pakilti... Smegeninė beveik visiškai sukepė, tiksliau – jau sukepė, gal net per daug perkepė - nieko nebežinau... Labai laukiu, kada grįšiu namo. Kad tik greičiau“. Žilvinas: „Miegojau gerai. Važiuoti buvo karšta. Dieną gerai pavalgiau, net nebenorėjau vakare. Patiko mokykla, įsikūrusi Raudonės pilyje. Artėjant prie Kauno, mačiau daug motociklų ir prisiminiau savo „Mинск“ ir „Stela“. Andrius: „Esame puikiai nusiteikę ir turime dar daug jėgų. Rytoj jau grįšime namo. Šiek tiek jų pasiilgau. Žygiai tikrai padeda suvokti namų vertę“. Edmundas: „Šiandien buvo karšta kaip visada, tačiau nuvažiavome nemažai, nes žinojome, kad namai netoli. Valgom paskutinę vakarienę“.

Taip mes dažnokai „baliavojom“	Visa mūsų buitis „sukosi“ aplink laužą	Iš dviejų kirvių puikiausia košė išeina...	Privargome ir namo nutarėme plaukti garlaiviuku...	Palei Nemuną nuvažiavome apie  200 kilometrų	Žygio pabaiga – mokyklos pavėsinėje. Nuotaika puiki!