Dviračiais po Latviją ir atgal...

Bagaslaviškio Igno Šeiniaus dviračių būrelio „Du ratai“ nariai rimtuose daugiadieniuose žygiuose dalyvauja nuo 2003 metų. Tų metų vasarą būsimieji septintokai, dar visai neturintys tokių žygių patirties, tyrinėjo Lietuvos gamtos paminklus, - medžius, esančius Ukmergės, Anykščių, Rokiškio, Zarasų, Utenos, Ignalinos, Švenčionių ir Molėtų savivaldybių žemėse. ( 600 km ). Sekančiais metais maršrutas driekėsi Širvintos, Šventosios ir Neries upių pakrantėmis. ( 400 km .) 2005 metais bagaslaviškiečiai apvažiavo Dzūkiją ir Suvalkiją. ( 500 km .) Pernai plieniniai „žirgeliai“ ragavo Baltijos jūros vandens, - maršrutas siekė Šventąją, Palangą, Klaipėdą, Ventės ragą.  ( 600 km .) 
    Šiais laikais keliauja beveik visi žmonės. Vieni arčiau, kiti toliau. Važiuoja mašinomis, motociklais, dviračiais, keliauja pėsčiomis, plaukia valtimis. Išleista daug knygų ir praktiškų patarimų keliaujantiems. Tačiau dažniausiai savi patyrimai būna šiek tiek kitokie. Kiekvienas pamatome ir patiriame tik mums vieniems atsivėrusių naujų dalykų, išgyvenimų. Kiekvieno galvoje gimsta unikalios mintys. Kodėl žmonėms norisi keliauti? Kelionių metu eikvojame brangų laiką, būname atskirti nuo artimųjų, esame priversti keisti savo įpročius. Keičiasi įprasta dienos tvarka. Organizmas patiria šoką, - jis turi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Keliones lydi ne tik fizinė, tačiau ir dvasinė įtampa. Neretai iškyla pavojus sveikatai ir net gyvybei. Tai kodėl gi mums taip nenumaldomai norisi kažkur iškeliauti? Gal šie žmonės yra klajokiškų tautų palikuonys, gal turi romų kraujo, o gal ankstesniuose gyvenimuose buvo paukščiai, kasmet nuskrendantys tūkstančius kilometrų? Kai kas norą keliauti vadina liga. Gal dėl to, kad „susirgę“ kelionėmis žmonės tampa šiek tiek „išprotėję“... Juk yra patvirtintas faktas, kad kuo daugiau žmogus keliauji, tuo labiau kamuoja kelionių ilgesys. Mums, sunkesnių fizine prasme žygių dalyviams, tai - ne liga. Tai – vaistai. Jie padeda atsinaujinti dvasiškai, yra puiki vidinės pusiausvyros atstatymo priemonė. Jaunam žmogui – tai didelė gyvenimiška patirtis. Po kelionių tampi ramesnis, greičiau randi atsakymus į gyvenime iškylančius klausimus, mažiau pyksti. Įdomiau tampa gyventi įprastoje aplinkoje. Tik... jau rudenį realybės spalvos pradeda blukti ir tada lauki vasaros atostogų, kada, tarsi nusibraukus dulkes nuo akių, jos svajingai nukrypsta į horizontą, o dviratis kviečia vėl kažkur lėkti...
    Šiais metais mes, „Dviejų ratų“ „ordino riteriai“ priėjome išvadą, kad jau apvažiavome visą Lietuvą ir pribrendo reikalas pasidairyti, kaip gyvena mūsų „braliukai“ latviai. Suplanavome  10 dienų žygį dviračiais su 9 nakvynėmis lauko sąlygomis maršrutu: Joniškis – Jelgava – Ryga – Jūrmala – Roja – Kolkos ragas – Venspilis – Grobina – Priekulė – Skuodas – Plungė – Rietavas – Laukuva – Raseiniai – Kėdainiai – Ukmergė – Bagaslaviškis. ( 850 km .)
    Nuo pirmojo žygio mūsų šiandieninėje darnioje komandoje beliko tik trys keliautojai, Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazistai: vienuoliktokai Irena Apavičiūtė ir Edmundas Bonikatas bei dvyliktokė Kamilė Paukštaitė. Į savo pirmąjį žygį išriedėjo bagaslaviškiečiai devintokai Lina Bagdonavičiūtė, Marius Jankūnas ir Leonas Beleckas. Norinčių važiuoti buvo ir daugiau, tačiau pirmadienio rytą jie nepasirodė... Gal buvo rimtų priežąsčių, o gal išsigando būsimų sunkumų...
    Apie pravažiuotų miestų ir miestelių lankytinas vietas pasakoti neverta, nes visą informaciją galima surasti internete. Norėčiau aprašyti daugiau techninę žygio pusę ir kai kurias kelionės metu kylančias galvoje mintis, - juk visą dieną minant dviračio pedalus, yra laiko pamąstyti...
    Liepos 16-oji - pirmoji diena. Autobusas nuvežė žygio dalyvius su dviračiais į Joniškį ( 200 km ). Maršrutas: Joniškis - siena su Latvija – Jelgava – Berzpilis (nuvažiuota apie 75 km ).
    Jau 7 valandą prie Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos dviratininkų laukė mokyklinis autobusiukas su priekaba, į kurią sukrovėme dviračius. Tiesa, vienas netilpo, todėl buvo patalpintas į autobuso vidų kartu su keleiviais. Važiavome apie tris valandas, - kai kas spėjo ir nusnūsti, tačiau daugumai į galvą lindo neramios mintys apie būsimą žygį. Juk visi žino, kad bjauriausia yra laukti...
    Pagal planą žygis turėjo prasidėti nuo Joniškio, apie 12 km iki sienos su Latvija, tačiau autobuso vairuotojas Arūnas Vareikis mūsų pasigailėjo ir nuvežė prie pat pasienio kontrolinio posto. „O jeigu nepraleis, o jeigu tikrins, ar nesivežate narkotikų ar kontrabandos ir reikės grįžti atgal?“ – juokavo vairuotojas. Nors vežėmės tik pačius reikalingiausius daiktus, tačiau dviračiams „pabalnoti“  prireikė nemažiau pusvalandžio. Kai kurie panoro žygyje gyventi poniškai: vežėsi pripučiamus čiužinius, kėdutes, o viena gabenosi vos ne krėslą... Užbėgant už akių, galima tvirtai pasakyti, kad šie daiktai save pateisino. Gal tik ratų kameros dažniau sproginėjo... Kiekvienam teko papildomai sutalpinti beveik po du kilogramus dešrų, kurias išdalino vadovas ir kurias mums padovanojo „Alekniškio“ įmonė. Šiais metais ši įmonė atseikėjo mums produktų net už 300 litų. Gaila, tačiau tik po kelių dienų sužinojome, kad savo porciją Edmundas pamiršo pasienyje. Kažkam stipriai pasisekė...
    Paruošę reikiamus dokumentus, palengva nuvairavome prie mūsų laukiančių pasieniečių. Lietuviai tik mostelėjo ranka, kad važiuotume toliau, o latvių pasienietis patikrino rimtai. Padarė pastabą, - liepė kitą kartą turėti tėvų sutikimo kopijas. Kiekvieną šaukė vardu ir tikrino žmogaus veidą pagal jo nuotrauką pase. Tik vadovo nekliudė, - gal todėl, kad aplinkui su barzda daugiau žmonių nebuvo.
    Iš ryto atrodė, kad diena bus apsiniaukusi ir važiuoti bus smagu, tačiau vos užsėdus ant dviračių, pradėjo kepinti saulė. „Kaip visada!“- pasiguodėme savo nelengva dalia ir nuriedėjome Jelgavos link. Tiesa, reikėjo pritaisyti Mariaus pėsčiųjų žygiams skirtą kuprinę ant dviračio bagažinės. Mat Marius susiruošė vežti kuprinę ant pečių... Turbūt, dar nežinojo, kad, ir be jokio svorio ilgai važiuojant, užpakalis įskausta. Tai – pagrindinė dažnų sustojimų priežąstis.
    Sustojome prie pirmosios Latvijos miestelio parduotuvės. Iš karto nustebino mažos kainos, tačiau padauginus iš penkių, pasirodė, kad jos yra net didesnės nei Lietuvoje. Iki pat vakaro važiavome tiesiu ir lygiu lyg stalo paviršius keliu. Iš abiejų kelio pusių tankiai augo medžiai, o gal miškas, todėl nieko, išskyrus asfaltą, nesimatė. O to asfalto apibūdinimui trūksta žodžių. Kelias – vien lopiniai. Lopinių vietose buvusios duobės užpiltos kitos spalvos nelygiu asfaltu ir padaryti kauburiai, todėl, važiuojant apkrautu dviračiu,  tikrai neįsibėgėsi. Kelio pakraščiai baisūs, o čia dar didelis mašinų judėjimas. Galima sakyti, kad nenutrūkstamu srautu rieda milžiniškos „fūros“ ir šimtai lengvųjų automobilių. Kartais nuo pralekiančios „fūros“ kylantis oro srautas patempia dviratininką į priekį. Keletą metrų pasidaro lengviau minti...
    Apie 15 valandą, smagiai bevažiuojant, ir jau pradedant galvoti apie gardžią vakarienę prie rusenančio laužo, tik staiga nuaidi šūvis. Visi dairosi aplinkui. Pasigirsta Irenos balsas: „Kamera sprogo!“. Belieka sukti į šalikelį ir taisyti ratą. Anksčiau mūsų remontininku buvo Andrius. Šiame žygyje jį puikiai pavadavo naujokas Leonas. Po 10 minučių Irutės dviratis buvo vėl „sveikas“, tačiau netrukus išėjo oras iš Edmundo dviračio rato. Pripumpavome. Kiek pavažiavus, padanga vėl subliuško. Teko vėl keisti kamerą.
    Vėjas pūtė nuo jūros, vadinasi, mums teko važiuoti prieš vėją.  Važiuoti sunku, tuo labiau – pirma kelionės diena.. Kiekvienas komandos dalyvis, kolonoje turėjo griežtai nustatytą savo vietą. Priekyje turėjo važiuoti žmogus, mokantis reguliuoti visos kolonos tempą. Tai turėjo būti „stiprus“ žmogus. Vadovas pagal senas tradicijas važiuodavo paskutinis, nes turėjo matyti visus komandos narius. Už pirmo važiuoti turi silpnesni arba nauji komandos nariai, kurių pajėgumas dar nežinomas. Taigi, pirmas turi dažnai žvalgytis atgal ir žiūrėti, ar neatsilieka komandos nariai, ypač antras ir trečias. Pirmą „pastatėme“  stipriausią fiziškai iš mergaičių - Kamilę. Jau po piet ji buvo nuimta iš vedlio pareigų, nes pasirodė per daug fiziškai stipri... Taigi, kolonos priekyje reikėjo stoti vadovui Remigijui, o gale fiziškai stipriausiam iš visos komandos – Edmundui. Ši tvarka pasiteisino per visas dešimt dienų. Tuo labiau kad dideliuose miestuose vadovas visvien turėjo važiuoti pirmas, beto, tik jo dviračio priekyje plaikstėsi Lietuvos trispalvė. Reikėtų pridurti, kad iš anksto nupirkta Lietuvos vėliavėlė pasimetė, dar važiuojant į Bagaslaviškį, ir didelis ačiū vairuotojui Arūnui, kuris paskolino trispalvę ir pritvirtino ją prie dviračio. Visas kelionės dienas Lietuvos vėliava buvo kartu su mumis, ir niekas mūsų nemaišė nei su švedais, nei su estais... Dažniausiai, pastebėję trispalvę, pravažiuodami mašinomis pypsino vairuotojai lietuviai ir šiaip sutikti latviai sakydavo: „O... „Lietuva“, „Litva“ arba „litovcai“ važiuoja...
    Pirmą dieną, likus važiuoti iki numatytos nakvynės vietos 5 kilometrus , įsikūrėme visai šalia kelio augančiame nedideliame beržynėlyje. Nuo čia iki Rygos - tik 20 kilometrų . Visi jau seniai svajojome apie savo firminę makaronų košę su rūkyta dešra, tačiau jai išvirti, kaip visi žino, reikia vandens. Pasirodo, kad vandens gauti buvo išties nelengva. Miestelis nemažas, tačiau žmonės čia gyvena, apsitvėrę aukštomis medinėmis tvoromis, kad neišeina net į jų kiemą kaip pažiūrėti. Gal prie kokios ketvirtos sodybos vartų pamatėme mygtuką su kažkokiu nesuprantamu latvišku užrašu. Surizikavome ir jį paspaudėme. Neužilgo atėjo rusakalbis šeimininkas, kuris, užgirdęs mūsų prašymą, nusišypsojo ir įleido vidun. Patys gyventojai dažniausiai vandenį arba perka arba jį filtruoja. Tiesiai iš krano tinka tik indams plauti. Ir iš tikrųjų - vanduo ir po filtravimo buvo neskanus, tačiau džiaugėmės ir tokį gavę. Ilgai svarstę, nutarėmė, kad su firmine koše galima palaukti iki rytojaus, o šį vakarą bijodami, kad nesugęstų dešrelės, pasmeigę jas ant nusmailintų šakų, išsikepėme ant žarijų. Išėjo net po keturias. Buvo neapsakomai skanu... Tiesa, gal kokią šeštą kelionės dieną, Marius atidavė keturias supelijusias ir vartojimui jau netinkamas savo dešreles. Pasirodo pirmą dieną buvo dar sotus iš namų... Truputį pasėdėję prie nedidelio lauželio, sumigome. Baigėsi tik pirmoji kelionės diena...
    Sekančių dienų aprašymas ir žygio dalyvių komentarai greitu laiku...

                                                                                                                                                                                                                Remigijus Bonikatas